Dabartinės patentinės naujovės filtrų elementų technologijoje daugiausia orientuotos į dvi pagrindines sritis: medžiagas ir struktūrą:
1. Filtravimo medžiagų veikimo naujovės
Nanomedžiagų taikymas: tai viena pažangiausių{0}}krypčių. Nanoburbuliukų įvedimas filtro membranos paruošimo proceso metu gali optimizuoti porų struktūrą, žymiai pagerinti vandens srautą ir filtravimo efektyvumą. Be to, nanopluoštai (paruošti naudojant tokius metodus kaip elektrinis verpimas) turi didelį specifinį paviršiaus plotą ir yra labai funkcionalūs, todėl juos galima efektyviai adsorbuoti (pvz., pašalinti formaldehidą ir sunkiuosius metalus).
Paviršiaus ir sudėtinės medžiagos modifikavimas: modifikuojant pagrindinių filtrų medžiagų (pvz., stiklo pluošto) paviršių, galima kontroliuoti, kad priemaišos išsiskirtų, ir padidintas tam tikrų teršalų adsorbcijos pajėgumas. Įvairių našumo medžiagų (pvz., aktyvintos anglies ir pluošto) sujungimas į vieną struktūrą taip pat yra pagrindinis sprendimas norint pasiekti daugiafunkcinį filtravimą.
2. Filtro elemento struktūros optimizavimas
Erdvės išnaudojimo gerinimas: tobulinant sulankstomas struktūras (pvz., daugiakampius apvalkalus, optimizuojant klostes) ir sukūrus naujas atramines struktūras (pvz., I{0}}formos sekcijas), galima maksimaliai padidinti filtravimo plotą ir teršalų{1}}fiksavimo pajėgumus esant ribotam tūriui, išlaikant konstrukcijos stabilumą.
Ilgaamžiškumas ir patogumas: siekiama sumažinti bendras vartotojų išlaidas. Pavyzdžiui, kurti savaime-išsivalančius filtrų elementus (išvalyti internetu šepečiais arba atvirkštine vandens srove) ir kurti anti-taršą, kurias lengva valyti ir kurios mažina užsikimšimą.
